Kartu su XX a. pradžios spaudos draudimo panaikinimu išorinio pavergimo pančiai ima trūkinėti, bet priespaudos šimtmečiai palieka žymes, kurios savaime neišnyksta. Vergovės apnašų „nugramdymas“ tampa Tumo kultūros darbo ašimi dar tada, kai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja atrodo tik drąsi ir kilni svajonė. Kilnumo ir kultūros, leidžiančios skirtingų pažiūrų žmonėms sutarti dėl svarbiausių dalykų, jis skaudžiai pasigenda tarp lietuvių šviesuomenės. Kai politika virsta kova be taisyklių, Juozas Tumas Vaižgantas protestuoja: „Aš – nebe politikas“.